Mano palėpė

Nemėgstu rudens. Pavasarį, vasarą myliu. Rudens – ne. Jis – lyg pilka šmėkla, atsirandanti netikėtai iš nežinia kur. Nežinia kodėl. Šmėkla, atimanti viską: spalvas, žydrą dangų, medžių lapus, šiltą vėją, saulėlydžius. Viską. Net jausmus.

Bet šiandien jis buvo gražus 🙂 Ryte, kai ėjau į darbą. Jokio vėjo. Pilkšvai melsvas dangus, koks būna, kol gerai neišaušę. Žalia rasota žolė. Ir medžiai.. Lyg per savaitgalį būtų pasidarbavęs nematomas dailininkas, kurio mėgstamiausios spalvos – rausva ir geltona 🙂

Vaikystėje mėgau taškyti teptuku įvairiaspalves plunksneles ant popieriaus lapo. Panašiai darbuojasi ir jis: tekšt, tekšt, tekšt.. Susiprask: žiūrėk ir grožėkis 🙂

Tą ir dariau. Minutę. Kol stovėjau prie perėjos. Nebuvo nė menkiausio vėjelio. Nuo beržo krito mažyčiai gelsvi lapeliai. Ne krito – šoko, sukosi ore kaip miniatiūrinės balerinos ir tyliai tyliai gulė praeiviams po kojom..

Šiandien jis buvo gražus. Štai toks..