Rudenėja..
Nemėgstu rudens. Pavasarį, vasarą myliu. Rudens – ne. Jis – lyg pilka šmėkla, atsirandanti netikėtai iš nežinia kur. Nežinia kodėl. Šmėkla, atimanti viską: spalvas, žydrą dangų, medžių lapus, šiltą vėją, saulėlydžius. Viską. Net jausmus.
Bet šiandien jis buvo gražus 🙂 Ryte, kai ėjau į darbą. Jokio vėjo. Pilkšvai melsvas dangus, koks būna, kol gerai neišaušę. Žalia rasota žolė. Ir medžiai.. Lyg per savaitgalį būtų pasidarbavęs nematomas dailininkas, kurio mėgstamiausios spalvos – rausva ir geltona 🙂
Vaikystėje mėgau taškyti teptuku įvairiaspalves plunksneles ant popieriaus lapo. Panašiai darbuojasi ir jis: tekšt, tekšt, tekšt.. Susiprask: žiūrėk ir grožėkis 🙂
Tą ir dariau. Minutę. Kol stovėjau prie perėjos. Nebuvo nė menkiausio vėjelio. Nuo beržo krito mažyčiai gelsvi lapeliai. Ne krito – šoko, sukosi ore kaip miniatiūrinės balerinos ir tyliai tyliai gulė praeiviams po kojom..
Šiandien jis buvo gražus. Štai toks..
nu kai paskaitai tai ne toks tas ruduo ir baisus ar ne ? 😀
Pasirodo, kad taip 😀 Nors šiandien gal jau tokių gražių žodžių ir nerasčiau – lyja 😀
Man ruduo patinka, o ypatingai supuvusių lapų kvapas – kelia nostalgiją…
O man – vasara ir žalių lapų kvapas.. 😀
Ruduo gražus tik tol, kol lapai auksiniai 🙂 Po to per daug niūru…
amžina viskas pamirštant gyvenimo laikinumą,kur link aš suku? 🙂 kiekvienas dalykas,ar veiksmas gali tęstis tiek,kiek trunka gyvenimas..todėl,koks jis be būtu-ruduo visada yra gražus-sava melancholija,spalvom…..lietaus lašais,labai gražiai ir šiltai lolkos aprašytas,ačiu